.

Trys dienos. Suknistos trys dienos Anna jau buvo padėgusi nuo tų pamišėlių, kurie laikė pastarąją penktis metus surakintą rūsyje. Ji nė nenorėjo prisiminti kas dėjosi kiekvieną naktį ir galbūt ji jau būtų pametus savo sveiką protą, bet deja. Deja jai užteko proto suplanuoti idealų pabėgimą ir galbūt netgi šiek tiek daugiau, net jeigu ji nenutuokė nei kur esa, nei ką reikės daryti po to. Ir štai ji klaidžiojo nežinomais miškais, bet tai buvo nebesvarbu, kol ji galėjo kvėpuoti grynu oru, jausti ryto gaivą, matyti saulės spindulius pro medžio šakas. Kiekvienos dienos klaidžiojimai privedė ją prie vietos kur ji buvo, privedė prie vienintelio pastato, kur ji galėjo ramiai užmerkti savas akis ir pasislėpti nuo ją supančio pasaulio. Šaltis jau buvo nebebaisu, nors jos apnuogintas kojas lietė kiekvieną naktį, kai kūną dengė tik apskurę šortukai, o palaidinė jau buvo pakeitusi spalvą, nuo nešvaros, nuo žemių, nuo bėgimo, jos plaukai jau ilgą laiką nebepriminė tuos, kuriuos kadaise turėjo ir jie krito ant jos veido išsitaršę, baisūs. Pats veidas buvo pavargęs, tik kūnas jautėsi turintis dar šiek tiek energijos. Ir dabar buvo pirmoji naktis kai ji pagaliau sugebėjo išsimiegoti, prieš tai buvusios naktys buvo tragiškos, ji bijojo pabusti ir pamatyti tas žvėriškas akis. Ankstus rytas privertė praverti akis ankščiau nei paprasti žmonės tai darė, tik galbūt ji jau nebebuvo žmogus. pasislinkusi prie lango rėmų, kuriuose stiklo jau senai nebuvo, ji žvelgė į nenutrūkstantį mišką. Ji kvėpavo, lyg dabar tai būtų svarbiausias veiksmas po tiek metų.

Davidas garsiai šnopuodamas staigiu judesiu pastūmė klibančias ir vos ant vyrių besilaikančias apleisto namo duris bei sunkiais žingsniais įėjo į namo centrą – svetainę. Nors iltys jau buvo pasislėpusios lygių dantų eilėje, o geltoną it automobilio žibintai akių spalvą vėl keitė melsvi atspalviai, delnai vis dar buvo suspausti į kumščius, ant kurių krumplių sukrešėję kraujo lašiukai bylojo apie neseniai vykusį pykčio proveržį. Pykčio, apie kurio kontrolę jis neturėjo jokio supratimo net ir po trijų velniškai ilgų metų prakeiktoje saloje. Pastaruosius metus vaikinas įširsdavo nuo menkiausios smulkmenos ir, nebenorėdamas matyti skausmo sesers akyse, bėgo ten, kur galėtų suvaldyti savo vidinį konfliktą ir grįžti jau kitoks, atsinaujinęs. Tik čia jis visiškai prarado save ir nebematė prasmės grįžti tarp žmonių, kuriems nesunkiai galėtų nusukti sprandus. Čia niekas nesijuokė, o po nenatūraliomis šypsenomis slėpėsi karti ironija ir Beckettas jau spėjo priprasti prie tokio gyvenimo būdo. Jo galvoje slankiojo tamsūs šešėliai, neleidžiantys pasiduoti sentimentalumui ir galvoti apie praeitį. Jis nematė šviesos. Lygiai taip pat nematė ir rytuose pro juodus nakties debesis bandančių prasiskverbti saulės spindulių. Dar viena kančios kupina naktis ėjo į pabaigą, bet vilkas išsunkė visas žmogaus jėgas ir jis nebesugebėjo rasti jėgų grįžti namo prieš saulei pasiekiant zenitą. Susmukęs prie sienos, esančios prie pat įėjimo, jis įrėmė delnus į purvinas grindis ir tik tada suvokė patalpoje nesantis vienas. Lėtai pasukęs galvą į dešinę, kur galėjo išvysti nevalyvos pro langą žvelgiančios blondinės profilį, Davidas sulaikė kvėpavimą. Anna. Mintis pasiekęs vardas skaudžiai nudiegė jo krūtinę, kai jis užmerkė akis, primindamas sau, kad tai neįmanoma ir tai tik dar vienas eilinis košmaras po dar vienos eilinės varginančios nakties.

Miškas savinosi jos menkiausias mintis, nors tik jas dabar teturėjo būdama viena. Vienatvė jau tapo jos kasdienybe ir tie penki bėgantys metai sunaikino visas viltis dar kada nors pamatyti veidą, kurį matė paskutinį prieš pragarišką tamsą, prieš keturias tas pačias aukštas ienas, kurių galo ji nematė, iš kurių dingti buvo taip sunku ir gerai suplanuota, kad taip nenutiktų, tik gal šiek tiek ji buvo gudri, kad pagaliau ištrūktų ir slampinėtų kažkur toli nuo visų. Kad jaustų medžių lapų šnarėjimą, lyg tai būtų tapusi bethoveno simfonija po skardžių peilio ašmenų, kad girdėtų gyvūnėlius vaikščiojant žeme, kuri atrodė tokia jauki, o ji juk niekada nemėgo tokių paprastų dalykų... ir galbūt dabar dar ilgai ji negalės pažvelgti į ligonines, į aštrius daiktus ir galbūt ji dar ilgai pasiliks laukinėje, paprastoje gamtos apsuptyje, kai niekas jos nematys. Ir galbūt ji dar kartąą žvelgs į dangų matydama jame jo vienintelio veidą, kurio jau niekada nebeišvys. Žvilgsnis nepajusdamas nusileido žemyn ir Anna suprato kokia beviltiška buvo. Juk jis jau senai bus sukūręs šeimą su kokia nors mergina, kuri visai nepriminė jos, galbūt aplink jo kojęs netgi sukosi vaikai, kurių jis taip nemėgo ir ryte jis atsibudęs apglėbė virtuvėje merginą, kaip kažkada paskutinį kartą apglėbė ją. Tik iš jos pragariškų prisiminimų ją žadino vyriški žingsniai kažkur patalpoje ir ji visiškai netryško noru pakelti apsunkusių akių, blakstienų, kurios akimirką ilsėjosi ant šios skruosto. Kažkam sustojus ji tik giliai įkvėpė prisiruošdama pakelti žvilgsnį į kažką kas užklydo čia ir pamatė tragiškai atrodančią būtybę, kuri ko gero jau senai nepriminė žmogaus. Akys sustingo vos išvydus jo veidą, vos suvokus, kaip realiai jo žydros akys žvelgia į ją. Staiga jos kūną apėmė gėda. Gėda, kaip ji dabar atrodė, kas ji buvo ir žvilgsnis nusisuko, pasislėpė sugriebus rankomis kelius ir tik tada prabilus prikimusiu, išvargintu balsu,- išeik...prašau...

Tamsa. Tamsa lydėjo Davidą jau daugiau nei trejus metus. O gal penkerius. Galbūt visą gyvenimą. Ko gero ne vienas sutiktų, kad vaikinas niekada gyvenime nespinduliavo šviesos, nebent tai vyko taip seniai, kad nė pats nebeprisimena, kaip krykštavo žengdamas pirmuosius žingsnius ar gavęs naują žaislą. Šį trūkumą jo pasaulyje užpildydavo sesuo – visiška priešingybė, tikras energijos užtaisas, neleisdavęsi broliui sėdėti paniurusiam ir burbėti po nosimi pykstant ant viso likusio pasaulio. Tačiau dabar jos nebebuvo šalia ir Davidas buvo laisvas. Jis galėjo niekieno nevaržomas smukdyti save žemyn ir nirti vis gilyn ir gilyn į juodą prarają. Bet jeigu tai laisvė, kodėl šią akimirką jis bijojo atsimerkti? Kažkas tyliai į ausį kuždėjo itin paprastą atsakymą, kurio jis nenorėjo klausyti. Vos prieš sekundę prieš akis išvydo dar vieną savo šviesą, kuri kadaise įsiveržė į jo gyvenimą it tornadas, bet dar greičiau iš jo dingo nuskeldama dalį jo akmeninės širdies ir palikdama dar didesnę prarają jo prarūkytuose plaučiuose. Tačiau pasigirdęs balsas ne tik privertė Davidą suklusti, bet ir paskatino pramerkti akis. Jis negalėjo patikėti, kad visai šalia, prie lango mato būtent Anną. Po velniais, ji niekada nebuvo tokia nualinta. Ji niekada neleistų, kad kas nors su ja taip elgtųsi ir tuo labiau taip nesielgtų pati. Jis tai puikiai žinojo, bet vaizdas prieš akis teigė priešingai. Net Beckettas, palyginus su Agnelli, šioje aplinkoje atrodė tarsi princas. Perkėlęs rankas ant sienos, jis atsikėlė ir lėtai ėmė judėti artyn. Norėjo elgtis priešingai nei liepta, bet, nepaisant to, bijojo, kad mergina priešais neišnyktų. –Ką tu čia veiki?- tikslus klausimas pats paliko jo lūpas, nors rikiuojant prioritetus jis būtų atsidūręs sąrašo gale. Jam kur kas labiau rūpėjo kiti dalykai - kas jai nutiko, kur ji buvo pastaruosius metus, kas su ja šitaip pasielgė. Vis dėlto jis apsiribojo merginą tyrinėjančiu žvilgsniu, kai iki jos liko mažiau nei pusmetris.

Žmonės tapo šešėliais. Galbūt praėjo per daug laiko, o gal ji patyrė per daug, kad prisimintų daugeliu vardus, kad prisimintų kaip atrodė jų veidai, ar kaip judėjo jų kūnai, kokia buvo jų eisena iš kurios ji galėtų juos atpažinti, tačiau tik vienas veidas išliko toks ryškus, tik vienas vardas įsirėžė taip stipriai, kad niekada nebesugebėjo dingti. Ir kaip buvo kvaila kažkada manyti, kad jis nieko nereiškė, kad niekada neturėjo įtakos jos gyvenime, kad niekada ji, netroško jo lūpų ant savųjų. Net ir tada kai jos veidą lietė vyriški kumščiai ir užtinusios, užsruvusios krauju akys nebesugebėjo atsimerkti, ji prieš save įsivaizdavo jo vienintelio akis. Juk jis buvo tas, kuris buvo su ja nuo mažų jos dienų, jis buvo tas, kurio ji taip neapkentė ir tuo pačiu metu tiek daug puoselėjo savo liepnojančiame viduje, kuris dabar buvo praradęs visas liepsnas ir nedavė jokio žiburio skersgatvio gale. Agnelli niekada nelieptų niekam išeiti, juk greičiau ji pati atsistotų ir dingtų, tik šį kartą ji negalėjo to padaryti, negalėjo net pajudėti, lyg jos išalintą kūną dabar būtų kas nors sukaustęs ir ji verstų save neatsukti akių, nežvelgti į tas akis, kuriose ji bijojo pamatyti nusivylimą, bijojo pamatyti kaip dabar jis žvelgs į ją, kai ji neturėjo nieko, net pati savęs. Ji taip troško jo išeinant pro duris, kaip ir jo rankų apglėbusių jos trapų kūną lyg paskutinį kartą. Žingsniai pasigirdo dar kartą, jie netolo, o artėjo arčiau jos ir rankos dabar dar stipriau įsikniaubė į kelius ieškant drąsos, kuria kažkada ji spinduliavo. David balsas skambėjo lyg gražiausias dalykas per visus suknistus penkis metus ir ji negalėjo tuo patikėti. Stipriai spausdama akių vokus ji nurijo susikaupusį mažytį gumulėlį savo gerklėje, kad išleistų vienintelį žodį,- gyvenu,- žinant Anną, ji išspirtų bet kurį trigdantį žmogų iš savo erdvės, dar kartą paaiškintų kur yra durys, kol pagaliau žmogus išeitų, bet vietoj to ji tarė žodį vis dar slėpdamasi už savo sienų, kurios tebuvo jos kojos ir rankos. Liko tiek nedaug, kad tos sienos griūtų ir ji taip to velniškai bijojo. Anna bijojo jo prisilietimo, ji bijojo dabar pasijausti menkaverte šiūkšle prieš jį, dabar kaip angelą šioje patalpoje.

Davidas negalėjo patikėti savo akimis. Nors spoksojo į mažą, sugniuždytą būtybę jau penketą minučių, jis vis dar netikėjo. Šviesiaplaukė priešais atrodė tokia pažįstama, bet kartu visiškai ne tokia, kokią matė ją paskutinį kartą, kuomet kaip tikras liurbis nesugebėjo pasipriešinti ir sustabdyti kelių niekšelių. Dabar viskas būtų kitaip. Dabar viskas buvo kitaip, bet vargu, ar tai turėjo realią prasmę. Atrodė, kad vos vakar jis laikė ją savo glėbyje ir lėtai, visai nedavidiškai neskubėdamas tyrinėjo jos kūną. Tąkart jis lietė kiekvieną jos odos lopinėlį ir nejuto nė lašelio baimės, o dabar, reikia pripažinti, velniškai bijojo. Stovėjo it užkerėtas ir nežengė to vienintelio juos beskiriančio žvilgsnio artyn. Jis būgštavo, kad ir taip tarsi į kokoną susisukusi merginą, dėl jo prisilietimo it sraigė sulįs į savo kiautą ir visiškai atsiribos nuo aplinkos. Tačiau nemažesniame kiaute tūnojo ir Davidas, kuris vis dėlto laikėsi kur kas stipriau, todėl buvo tas, kuris žengė tą lemtingą žingsnį pirmasis po to, kai Agnelli lūpas paliko su ja visiškai nesirišantis vienas vienintelis žodis. Ji negalėjo čia gyventi nei tiesiogine, nei perkeltine prasmėmis ir Davidas tai žinojo, todėl ištiesęs rankas atsargiai nuo merginos veido patraukė lyg užuolaidas užkritusias plaukų sruogas, taip leisdamas saulės spinduliams paliesti jos kaktą, purviną, bet kur kas baltesnę nei prieš penkerius metus. –Po velniais, Anna, pažiūrėk į mane. Tu čia negyveni ir geriau normaliai paaiškink man, ką čia veiki,- kad ir koks stengėsi būti atsargus, to niekada nemokėjo bei visuomet jautė kantrybės trūkumą, o tokia įtampa to nepalengvino ir vertė žodžiams patiems palikti jo lūpas, kartu akyse blykstelint geltoniui, kuris dingo dar greičiau nei pasirodė. Galbūt nuskambėjo griežčiau nei būtų norėjęs, todėl netrukus delnais jau lėtai leidosi žemyn, paliesdamas merginos skruostus ir taip pamažu keldamas jos galvą aukštyn. Jam būtinai reikėjo pamatyti jos akis. Jam būtinai reikėjo jose rasti tą pačią Anną, kurią tik dėl savo kaltės prarado prieš daugiau nei penkerius metus, kuomet dar nesuprato, kokia ji buvo svarbi. Ir tik dabar suprato, kokia svarbi ji vis dar yra.

Anna troško prasmegti. Troško nukristi kažkur žemyn ir bent akimirkai nustoti bijoti jo arčiau, nustoti bijoti jo prisilietimo, jo lyg dangaus akių, kurias ties laiko regėjo atmintyje ir kai pagaliau galėjo į jas žvelgti - bijojo. Pošins, ji bijojo net išgirsti tuos visus klausimus kuriuos ji buvo tikra, kad išgirs jeigu jis pasiliks dar bent penkias minutes ilgiau ir baisiausia, kad jis neatrodė dabar ketinantis pasitraukti kai ranka lyg pirmą kartą prie jos prisilietė. Prisilietė prie jos plaukų, kurie dengė jos veidą ir ji vis dar laikė akis užmerkusi, pradėjusi kvėpuoti šiek tiek greičiau. Toks atrodo menkas prisilietimas, privertė jos kvėpavimą pasikeisti ir ji nemanė galinti taip reaguoti. Tik jo žodžiai vis dar priminė tą patį David kurį ši pažinojo ir dabar Anna viduje šypsojosi, kaip maža mergaitė išvydusi ilgai nematytą šunelį. Švelnūs delnai keliavo žemyn jos skruostai keliant į viršų jos galvą, jai nesipriešinant ir dabar paslapčia trokštant kad tie delnai jos nepaleistų, kad ji vis dar turėtų, kad ir patį menkiausią prisilietimą su juo, nes tai... Tai buvo vienintelis šilumos pliūpsnis jos gyvenime per penkis metus, privertęs jos širdį drebėti taip, kaip pirmą kartą. Ji jautėsi lyg liaunas medelis pajudintas vėjo gūsio. Ir kaip ji pasiilgo jo prisilietimų, kaip ji pasiilgo jo balso, nors pastarasis kartais buvo ir toks bjaurus ir liepė jai išeiti, kartais prašė pasilikti, kartais tarė dainos žodžius ir tik dabar ji prisiminė kaip jo lūpos pirmą kartą prigludo prie jo. Akimirkai ji pamiršo, kad jis vis dar čia ir reikalauja jos atsakymo, jos akių, kurios bijojo prasiverti. Agnelli nedrasūs vokai, jautrios blaksietos ėmė kilti, kai šiltas žvilgsnis, tas pats kuriuo ji paskutį kartą nusimetusi rūbus žengė link jo, dabar žvelgė į jo akis,- aš čia gyvenu David,- jos balsas pasigirdo iš lūpų, kai žodžiai išėjo tokie atskiri vienas nuo kito, lyg taip ji būtų galėjusi jį įtikinti. Dieve, kaip ji pasiilgo tarti jo vardą ir dabar jis ištartas po tiek metų skambėjo vis taip pačiai, lyg dar vakar ji būtų glaudusi jo kūną prie savęs. Tik tiesa buvo ta, kad tai nutiko ne vakar ir ji čia gyveno jau tris dienas. Galbūt gyventi čia negalėjo, bet kitaip pavadinti neturėjo ir juk buvo akivaizdu, kad taip atrodydama ji neturėjo savų namų.

((nebemoku rašyti, sorry ;///))

Davidas neprisiminė, kada paskutinį kartą šitaip bijojo. Galbūt tą naktį, kai rūkydamas septintą cigaretę per tą pačią valandą šalia savęs pamatė šviečiančias akis. Ne, tąkart jis galvojo, kad jam haliucinacijos. Galbūt tada, kai mirtinai sudraskė savo pirmąją auką. Bet ne, tuo metu jį buvo užvaldęs kraujo troškimas, o baimė atėjo tik vėliau. Jei tą jausmą apskritai buvo galima pavadinti baime. Turbūt tą naktį, prieš dvidešimt metų, kai mažas berniukas slėpėsi milžiniškoje lovoje po dešimtimis pagalvių ir stengėsi nutildyti riksmus, sklindančius iš gretimo kambario. Vis dėlto tąkart jis buvo bejėgis, o šiandien turėjo daugiau galios nei pats norėtų, todėl ir baimė buvo nepalyginama. Jis vis dar nesuvokė, iš kur Anna atsirado, bet tai vargu, ar prisidėjo prie to, kad bijojo ją sužeisti ar pabaidyti it išgąsdintą žvėrelį. Juk paskutinį kartą, kai jie matėsi, jis pirmą kartą ją tvirtai laikė savo glėbyje, žinodamas, kad ši jau neištrūks, o šiandien... Šiandien atrodė, kad žvėrį vėl reikia prisijaukinti iš naujo. Bėda ta, kad jis niekuomet dėl to nesivargino, todėl neįsivaizdavo, iš kurios pusės prieiti ar kaip paglostyti, o sutikęs jos akių žvilgsnį norėjo nusisukti. Niekuomet nebuvo pratęs spoksoti žmonėms į akis ir ši silpnybė dar labiau paaštrėjo per pastaruosius metus. Nepaisant to, jis bijojo nutraukti akių kontaktą, kurio pats pasiprašė, todėl tik atsargiai pirštais perbraukė per merginos smakrą, taip aiškiai išduodamas, kad pats nesupranta, ką daro. Tuo labiau nesuprato, kaip galima gyventi tarp tiek purvo, o žmogaus baimę viduje tūnantis žvėris, kaip visuomet, keitė pykčiu. –Tu? Čia?- purtydamas galvą tvirtai, bet trumpai paklausė, nes mintims praplėsti stokojo žodžių. Prie Annos smakro lietęsi pirštai automatiškai atitolo, kai Davidas žengė didelį žingsnį atbulas. –Kaip čia atsidūrei?- vis dar žvelgdamas į gležną šviesiaplaukę šaltai paklausė, o tuomet apsisuko aplink savo ašį nužvelgdamas visą aplink esantį purvą. Jis neretai atsidurdavo šiame name, tačiau anksčiau nesutikdavo nė gyvos dvasios, nebent savo auką dorojantį vampyrą. Vampyras. Mintis apie šį padarą sukūrė galybę baisiausių situacijų, kas galėjo nutikti Annai šioje vietoje, todėl vaikinas akimirksniu grįžo prie Agnelli ir staigiu judesiu apglėbė į kokoną susisukusį padarėlį. –Kaip ilgai tu čia? Bet kokiu atveju, negali čia pasilikti. Nieko prieš nusiprausti pas mane?- užpuolė ją su dar daugiau klausimų, šįkart nepagalvodamas apie savo jėgą. Baimę pačiam sužeisti merginą pakeitė baimė, jog ji gali būti sužeista kieno nors kito. Galų gale jos būsena ir išvaizda neleido galvoti apie teigiamus scenarijus, tačiau neakivaizdžiai vilko akys ieškojo įkandimų ant Annos kaklo, kurį, deja, kruopščiai dengė susivėlę plaukai.

(( Nekalbėk nesąmonių ))

Gyvenimas keitėsi. Kaip ir prabėgę metai spėjo pakeisti labai daug. Jo gyvenimas galėjo iš esmės daug pasiekisti, kai tuo tarpu Annos buvo prirakintas vienoje targiškoje vietoje ir ji negalėjo jo pajudinti iš vietos, kol neturėjo plano. Ir tik jį turėdama pagaliau ji galėjo elgtis kaip įmanydama, kad ištrūktų į laisvę, kurią pagaliau jautė. Laisvę, kuri jau per pastarąsias dienas buvo tapusi labai vertinamu dalyku, kaip ir per tuos metus. Ji nesitikėjo iš David nieko ir jo žvilgsniai žengti atgal privertė suvokti, kad ji galbūt niekada nebereikš tiek, kiek buvo patikėjusi, kad gali reikšti kada nors. Jos veidas ir vėl pasitraukė iš matomos vietos paslėptas tarp rankų. Tik jo prisilietimo ji net ir dabar negalėjo pamiršti, ji vis dar jautė jo pirštus ant savojo smakro ir tai palaikė jos gyvybę bent kurį laiką, bent tada, kai iš jo lūpų ėjo klausimai. Ji užsimerkė dar kartą bandydama tai įsisamoninti, lyg tai padaryti būtų labai sunku, lyg dabar norėtusi rėkti ir verkti, tik jos balsas būtų dingęs, o ašarų liaukos neduodų ašarų iš kurių verkti. Annai buvo sunku ir tikriausiai jis nė negalėjo nutuokti kaip. David netikėtai priėjo ir dabar rankomis glėbė ją, spaudė arčiau savęs ir ji galėjo pastebėti jo pasikeitimus. Galbūt del savo pačios būties, o gal el to, kad ji gerai pažinojo jo struktūrą ir jis nebūtų galėjęs išsisukti. Tik dabar viskas nublanko dar kartą, kai iš jo lūpų toliau biro klausimai ir vienas privertė ją nustebti ir paklausti kodėl nuignoruojant visus buvusius prieš tai,- kodėl tu norėtum tokią kaip aš įsileisti į savo namus? Aš neverta to. - žodžiai atrodė trūkinėjo, lyg jie nebūtų priklausę tam pačiam sakiniui, lyg su kiekvienu žodžiu prasidėtų pastraipa su pauzėmis. -trys dienos. trys dienos aš čia,- tik po kiek laiko atsakiusi ji rankomis įsikniaubė į jį jausdama kaip skruostais ima riedėti ašaros, kurių ji nenorėjo kad jis pamatytų. Ji niekada neleido niekam matyti jos pačios ašarų, niekada neleido matyti savų silpnumo akimirmų. Tik šį kartą jausdama jį taip arti ji nesusilaikė. Ji nesusilaikė kai taip arti jautė jo šilumą skleidžiantį kūną, kuris vis dar laikė ją glėbyje ir nepaleido, nors ji nebuvo to nusipelniusi. Agnelli vos tvardėsi neparodydama mažų lašelių krentančių iš jos akių, tik pasikeitęs kvėpavimas galėjo ją išduoti. Ir net jeigu jis patraukęs jos plaukus dabar ieškotų žymės įrodančios kad ji kažkas kitas - jos nerastų. Žymės nebuvo ant jos kūno ir viskas kuo ji virto, atsitiko kitu keliu. Daug žiauresniu ir jai pačiai keliančiu drebulį. Niekas negalėjo įsivaizduoti kokiu keliu teko eiti stipriai moteriai, kuri dabar į tokią net nebuvo panaši. Anna žinojo, kad dabar turėjo paleisti jį, kad jis nepajustų šlapių savo rūbų ant kūno ir ji neišsiduotų verkianti, bet ji negalėjo. Tiesiog negalėjo jo paleisti. - kodėl tu vis dar čia?