Daniel jau gerą valandą bastėsi iš vieno šio pastato kampo į kitą, tarsi kažko ieškotų, kai iš tiesų jis paprasčiausiai iekojo, kur nusukti mintis. Vaikino sunkių batų duslūs dunkstelėjimai skambejo po koridorių labirintą, jungusį skirtingus ligoninės flangus. Tai buvo išties gan kraupi vieta ir tikrai skirta ne tokiems 'baltapūkiams', kaip kad jis, tačiau Thorn'as daug labiau mėgo apleistus pastatus, nei žmonių masės kupinas vietas. Iš panašios jis šįvakar ir paspruko, nusikniauęs seno viskio utelį, kurio jau pusė turinio buvo 'magiškai dingę'. Kulniuodamas jis vis gurkšteldavo to deginančio skysčio, kol pagaliau vienam iš tarpdurių pamatėtė kažiką šmėžuojant, tad ir įkišo savo nosį vidun. Nieko neradęs jis tik patupdė savo subiniuką ant senos, girgždančios lovos ir dar karelį žvilgsniu abejingai nuskenavo aplinką. Nors ir buvo "gėrio" atstovas, būtent tokią nesustabdomą ateitį jis matė visam pasauliui - tuštuma, apleistumas ir vienuma. Tebuvo laiko klausimas, tačiau tai nereiškė, jog Daniel planuoja tam lengvai pasiduoti.